Ko tikėtis artimiausiu metu? Vakcinų kūrimo ateitis
Vakcinų moksliniai tyrimai nuolat tobulėja – pasitelkus naujas technologijas, siekiama sumažinti kelių ligų naštą arba mūsų bendruomenėse jas visiškai išnaikinti.
Nuo 1796 m., kai buvo sukurta pirmoji vakcina, mokslininkai ieško naujų būdų, kaip vakcinų pagalba apsaugoti žmones nuo infekcinių ligų. Nors kai kurių mirtinų ar labai sekinančių ligų dabar galima visiškai išvengti skiepijant, yra tokių, kaip, pavyzdžiui, maliarija, nuo kurių pasaulyje kasmet vis dar miršta tūkstančiai žmonių. Todėl moksliniai tyrimai ir naujų vakcinų kūrimas, kaip ir skiepijimas esamomis vakcinomis, ir toliau išlieka prioritetiniu visuomenės sveikatos uždaviniu.
Dabar mokslininkai naudoja šešias vakcinų kūrimo technologijas (platformas). Vienos perspektyviausių vakcinų kūrimo technologijų – iRNR ir DNR vakcinos. Šios technologijos gali paskatinti proveržį ne vien apsaugai nuo infekcinių ligų skirtų vakcinų srityje, bet ir, pavyzdžiui, kuriant tam tikrų rūšių vėžio prevencijos ar gydymo vakcinas.
iRNR vakcinos
Informacinė RNR (iRNR) technologija kuriama ir tiriama nuo XX a. septintojo dešimtmečio. Atliekant pirmuosius iRNR vakcinų tyrimus buvo ieškoma būdų ją panaudoti Ebolos viruso prevencijai. Prasidėjus COVID-19 pandemijai, šios pastangos buvo nukreiptos kovai su COVID-19. Pirmoji Europoje patvirtinta iRNR vakcina nuo COVID-19 buvo sukurta 2020 m.
iRNR technologija taip pat buvo išbandyta klinikiniuose tyrimuose siekiant nustatyti, ar ji veiksmingai apsaugo nuo kitų infekcinių ligų, pavyzdžiui, gripo, RSV ir Zika virusinės ligos.
iRNR technologija tiriama nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio siekiant sukurti vakcinas nuo kai kurių rūšių vėžio, pvz., melanomos ir plaučių vėžio, ir netgi naujus vėžio gydymo būdus. Ši technologija lėmė mokslinių tyrimų proveržius – padėjo užkirsti kelią agresyvių rūšių vėžio atsinaujinimui po operacijos, išmokė organizmą naikinti kai kurių rūšių vėžinius navikus, jiems dar nepradėjus augti.
DNR vakcinos
DNR vakcinos, dar vadinamos plazmidinėmis vakcinomis, mūsų organizme perneša trumpas DNR sekas, kuriose yra nurodymai, kaip gaminti konkretaus viruso ar bakterijos antigenus. Kai vakcina patenka į organizmą, mūsų ląstelės panaudojusios DNR seką pradeda gaminti šiuos antigenus. Taip mūsų imuninė sistema išmoksta atpažinti ligą, o užsikrėtus – kovoti su ja.
Vienas iš galimų šio metodo privalumų – daug stipresnis imuninės sistemos atsakas nei skiepijant kitų tipų vakcinomis. DNR vakcinos taip pat yra stabilesnės ir lengviau gaminamos nei iRNR vakcinos, nes jų nereikia laikyti gerokai žemesnėje nei užšalimo temperatūra, o tai labai palengvintų jų prieinamumą.
DNR vakcinų potencialas pirmą kartą nustatytas XX a. devintajame dešimtmetyje. DNR vakcinos vis dar tiriamos, ES (EEE) šalyse dar nepatvirtinta nė viena žmonėms skirta DNR vakcina. Visame pasaulyje atliekami klinikiniai tyrimai siekiant ištirti jų saugumą ir veiksmingumą kovojant su keliomis infekcinėmis ligomis. DNR vakcinos pirmą kartą gyvūnams skirtos 1993 m., o kai kurias DNR vakcinas leista naudoti gyvūnams Jungtinėse Amerikos Valstijose ir ES (EEE). 2021 m. Indija patvirtino pirmąją žmonėms skirtą DNR vakciną nuo COVID-19. Neskaitant kitų ypatumų, DNR vakcinos gali atverti daug įvairių, šiuo metu dar neegzistuojančių galimybių, įskaitant ir vakcinos nuo ŽIV sukūrimą.
Kaip ir visų Europoje naudojamų vakcinų ir kitų vaistų atveju, DNR vakcinos galės būti patvirtintos vartoti žmonėms tik įrodžius, kad jos saugios ir veiksmingos.
Nauji vakcinavimo būdai
Nors vakcinos yra saugios, veiksmingos ir ekonomiškos, baimę, ypač vaikams, gali kelti adatos. Ieškant naujoviškų vakcinavimo būdų, šiuo metu vykdoma daug tyrimų. Keletas galimų alternatyvų:
Jau naudojamos geriamosios vakcinos. Jos jau seniai laikomos labai perspektyviomis, nes yra pigios, lengvai vartojamos ir gali būti labai veiksmingos. Septintajame dešimtmetyje pradėta naudoti geriamoji poliomielito vakcina skiriama dar ir šiandien.
Vis dėlto jas vartojant kyla tam tikrų problemų. Mūsų virškinimo sistemos terpė joms nepalanki, skrandžio rūgštys gali pažeisti arba sunaikinti vakcinos sudedamąsias dalis, be to, jos ne visada gerai įsisavinamos žarnyne.
Dabar mokslininkai ieško naujų būdų, kaip apsaugoti geriamųjų vakcinų sudedamąsias dalis ir pagerinti jų įsisavinimą, gyvybiškai svarbius komponentus apgaubiant mikroskopiniu apsauginiu sluoksniu. Tada, nepaisant atšiaurių sąlygų, su kuriomis vakcina susiduria virškinimo sistemoje, ji išliks veiksminga.
Nosies purškalų privalumas yra tas, kad nereikia jokių specializuotų mokymų, vadinasi, žmonės gali greitai ir lengvai pasiskiepyti patys. Nosies paviršiuje ir po akyta membrana yra daug kraujagyslių, todėl vakcina labai efektyviai patenka į organizmą. Kadangi į organizmą virusai ir bakterijos dažniausiai patenka per nosį, nosies purškalų privalumas dar ir tas, kad jie sustiprina imuninę reakciją ten, kur jos labiausiai reikia.
ES ir EEE jau patvirtintos į nosį purškiamos vaikams skirtos vakcinos nuo gripo; aktyviai tiriama, ar tokias vakcinas būtų galima skirti ir nuo kitų kvėpavimo takų virusų, pavyzdžiui, COVID-19.
Mokslininkai taip pat tiria būdus, kaip neskausmingai suleisti vakcinas per odą aukšto slėgio oro čiurkšlėmis arba ultragarso bangomis, kurios skystoms vakcinoms padėtų patekti į organizmą. Abi galimybės teikia vilčių, nes poodžio zona laikoma idealia daugelio vakcinų ir imuninės sistemos sąveikos vieta. Tačiau sunkumų vis dar kyla, nes mūsų oda nėra vienodo storio. Be to, šie būdai, palyginti su tradicinėmis injekcijomis ar nosies purškalais, laikomi brangiais.
Taikant šią technologiją, naudojamos dešimtys ar šimtai mažų adatėlių, kurios yra tokios trumpos, kad odą praduria nesukeldamos jokio skausmo. Šių adatų pagalba vakcina per odą patenka į organizmą. Nors tai nereiškia, kad įprastų adatų naudojimo bus atsisakyta, taikant šį būdą nereikėtų matyti didelės adatos ir patirti tradicinių injekcijų keliamo skausmo. Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad ši technologija gali padidinti vakcinų veiksmingumą.
Taip pat įrodyta, kad švirkštų naudojimą gali pakeisti ir elektroporacija, kai silpna elektros srovė vakciną sušvirkščia į organizmą arba laikinai „atveria“ organizmo ląsteles, kad į jas patektų vakcina.